Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl mnęs – atras ją“.
„Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10,37-42).
KRYŽIUS IR STIKLINĖ VANDENS, mons. A. Grušas
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinį pradedantys Kristaus žodžiai skamba labai kategoriškai: Kas myli tėvą ar motiną, sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs“. Net sunku suprasti, kas tada iš tiesų yra vertas mūsų Viešpaties, jei Jo meilei priešpastatomi tie žmonės, kurie paprastai žmogui yra patys brangiausi ir artimiausi, padeda mums suaugti, atrasti savo gyvenimą. Jeigu jau Išganytojas kelia tokius didelius reikalavimus, tai ko tada Jis nori iš mūsų?
Derėtų suprasti, kad Viešpats šiais žodžiais visiškai neketina surengti širdies kilnumo varžytuvių. Jis aiškiai supranta, kad Jam nepavyktų tokių varžybų laimėti, na, nebent Jį pasirinktų keletas šventųjų, ar didvyrių, kurių širdys liepsnoja antgamtiniu įkarščiu. Tačiau verta prisiminti, kad Jis pats yra sakęs, kad net čia, šioje žemėje, žmogus, norėdamas būti su tuo, kurį myli, „paliks tėvą ir motiną“. Jėzus labai gerai žino, jog pasaulis yra kur kas platesnis, negu glaudus šeimos narių ratas. Taip, tie žmonės mums yra brangūs, mus jungia tarpusavio meilės ryšys, tačiau nei Geroji Naujiena, nei kryžius, nei amžinasis gyvenimas, nei, pagaliau, teisingumo, tarpusavio pagalbos, susitaikymo ir ramybės žinia negali būti nusakyta vien tik santykiais tarp artimiausių žmonių. Būtina mokėti priimti į tą ratą ir kitus žmones, nes taip kuriamas gyvenimas ir ateitis, išvengiama nuolatinio banalaus kartojimosi. Išganytojas apie tai kalbėjo dar būdamas dvylikametis, kuomet, praėjus šventėms, buvo pasilikęs šventykloje: „Ar nežinojote, kad man reikia būti mano Tėvo reikaluose?“. Išeiti iš savo siaurų interesų rato, atsiverti kitų žmonių rūpesčiams, reiškia: įeiti į tai, kuo rūpinasi Dievas.
„Kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“ - sako apaštalams Kristus. Prarasti gyvybę, nereiškia: leistis nužudomam. Gyvybės netenkama taip, kaip yra netenkama turto, jį dovanojant kitiems. Iš tikrųjų mums priklauso tik tai, ką dovanojame. Jėzus šiais iš pirmo žvilgsnio rūstokais žodžiais prabyla apie tai, dėl ko apskritai yra verta gyventi, apie tai, kas yra brangiau už pačią gyvybę. Jis pats tai padarė prarasdamas savo gyvybę dėl žmonių, kad paskui ją vėl atgautų.
Galiausiai mums, išgąsdintiems įpareigojimo atiduoti savo gyvybę ir įsipareigoti tam, kas pranoksta mus pačius, Jėzus prideda vieną švelnų pažadą: „Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti… tasai nepraras savo užmokesčio“. Kryžius ir stiklinė vandens, atiduotas gyvenimas ir menkutė paslauga – tai du to paties gyvenimo kraštutinumai. Stiklinė vandens yra darbas, kurį gali atlikti pats menkiausias, labiausiai nevertinamas žmogus, tačiau tai gyvas veiksmas, apibūdinamas evangeliniu žodžiu: „šalto“, tai yra, gaivinančio, vandens, kuris paduodamas rūpestingai, su užuojauta ir įvertinimu, su nuoširdžiu dėmesiu. Mes susiduriame su nuostabia Kristaus pedagogika: atiduoti gyvybę ir duoti stiklinę šalto vandens - Evangelijai nėra nieko pernelyg menko, nes nėra nieko, ką tikrai nuoširdžiai padaro žmogus, kas nerastų atgarsio danguje.
Taip yra, kadangi žmogus mato tik išorę, o Dievas žvelgia į širdį. Todėl kartais visa Evangelija telpa šalto vandens stiklinėje…
